Vilnius, 2017 m. balandþio 13 d.
Velykinis ganytojiðkas laiðkas
Brangûs broliai ir seserys,
sveiki sulaukæ ðventø Velykø – mûsø Vieðpaties Jëzaus Kristaus prisikëlimo, Jo pergalës prieð nuodëmæ ir mirtá iðkilmës! Jëzus visus kelia ið nuodëmës ir nevilties, nori, kad turëtume gyvenimà, – kad apsèiai jo turëtume (plg. Jn 10, 10).
„Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukðtybëse“ (Kol 3, 1), – ragina apaðtalas Paulius. Jis kelia mûsø þvilgsná aukðtyn. O psalmës þodþiai skelbia: „Dangûs apsakinëja Dievo garbæ, dangaus skliautas skelbia jo rankø darbà“ (Ps 19, 2). Kûrinija taip pat kelia þmogaus þvilgsná aukðtyn, á þvaigþdes. Þmogø traukia ir vilioja neiðmatuojami toliai, tai, kas nauja, dar neatrasta, nepaþinta. Já traukia groþis, harmonija, laisvë, kûryba. Bet ko ið tiesø ieðkome? Ar mus pasotina vien tai, kà galima apèiuopti ir suskaièiuoti? Ar uþtenka vien teoriniø svarstymø apie gyvenimà?
Tikrai ne. Þmogaus þvilgsnis galiausiai ieðko kito þvilgsnio, kuriame galëtø atrasti ir save. Ne kaip veidrodyje, tiesiog atspindinèiame tai, kas yra prieðais já. Mylintis kito þvilgsnis kvieèia iðeiti ið savæs, uþmegzti ryðá, priimti ir dovanoti meilæ bei gyvenimà. Jis primena nuolat lydintá Dievo þvilgsná, á kurá atsigræþdami tampame labiau panaðûs á Vieðpatá. Velykø iðkilmë skelbia, kad Jëzus yra gyvas ir Jo þvilgsnis lydi mus gyvenimo kelyje. Vis dëlto per maþa þinoti, kad Jëzus prisikëlë. Velykø dienà du mokiniai ið Emauso buvo girdëjæ liudijimus apie prisikëlimà ir apie tuðèià kapà, taèiau liko pilni liûdesio. Jëzus matë mokinius ir prie jø prisiartino. Nors neatpaþintas, Jis ir mus pasiekia ten, kur esame, eina greta, uþkalbina, iðklauso, palydi, nors ne ið karto á Já atsigræþiame. Jëzus turi kantrybës ir gailestingumo laukti, kol suðils, uþsidegs mûsø ðirdys ir atsivers akys, kad Já atpaþintø. Atpaþástame Já lauþydami duonà – ðv. Miðiose, Eucharistijoje, kur Jëzus yra „pranykæs“ ið mûsø kûno akiø, taèiau realiai pasilieka sakramentiniu bûdu. Prisikëlæs Jëzus kvieèia susirinkti prie Jo ir priimti vieniems kitus kaip brolius ir seseris. Èia maitinamës tuo paèiu Dievo þodþiu. Meldþiamës kartu su kitais ir vieni uþ kitus. Mokomës bûti kartu dþiaugsmuose ir skausmuose, bûti atsakingi vieni uþ kitus, uþ mûsø Tëvynës, Baþnyèios, pasaulio dabartá ir ateitá.
Visi esame paðaukti sekti prisikëlusiu Jëzumi, iðtikimai eidami savo paðaukimo keliu. Tà mums primena garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis – mûsø kraðto sûnus, kurio paskelbimà palaimintuoju ðvæsime birþelio 25 dienà Vilniaus Katedros aikðtëje. Kvieèiame visus, kas tik gali, atvykti á ðià iðkilmæ – ið Lietuvos ir iðeivijos, – kad padëkotume Vieðpaèiui uþ tokià brangià dovanà. Arkivyskupas Teofilius yra vienas ið mûsø, jis pasiekë Dangø kantriai neðdamas savo gyvenimo kryþiø. Jis gyveno Velykø þinia ir liudijo, kad Kryþius atveria kelià á Dangaus Karalystæ. Savo vyskupiðku ðûkiu pasirinko: „Per kryþiø á þvaigþdes“. Tegu tai skatina mus, patrauktus prisikëlusio Jëzaus þvilgsnio ir Jo artumo, veikliai mylëti Dievà ir artimà. Garbingojo Teofiliaus skelbimas palaimintuoju mums primena, kad kiekvienas ið mûsø esame Dievui brangus ir paðauktas á amþinàjà laimæ Danguje. Kristus savo mirtimi ir prisikëlimu kiekvienam atvërë Dangaus vartus. Iki beatifikacijos likusá laikà iðnaudokime dvasiniam pasiruoðimui. Ruoðkimës ðiam ávykiui parapijose, bendruomenëse, mokyklose ir ðeimose. Stenkimës kuo geriau paþinti iðskirtinæ garbingojo Teofiliaus asmenybæ. Jis mokëjo kantriai ir atkakliai dirbti, ilgus metus gyvendamas toli nuo savo Tëvynës iðsaugojo gyvà jos meilæ. Patirti sunkumai, net ilgi ákalinimo metai sovietiniuose kalëjimuose jo nepalauþë ir neapkartino ðirdies. Jis iðlaikë ramybæ, pasitikëjimà, buvo geras visiems þmonëms, net ir savo persekiotojams. Bûdamas Kaiðiadoriø vyskupu nuoðirdþiai rûpinosi visø þmoniø krikðèioniðku gyvenimu, kvietë gyventi blaiviai ir dorai, nuolat ragino melstis uþ taikà. Atsiliepkime á ðá kvietimà skirdami laiko maldai, ypaè Švè. Sakramento adoracijai. Kas tik gali, aplankykime su garbingojo Teofiliaus Matulionio gyvenimu susijusias vietas, ypaè jo kapà Kaiðiadoryse.
Mylimi broliai ir seserys, Kristus prisikëlë! Tegu ðis prisikëlimo rytas apðvieèia kiekvieno mûsø gyvenimà, iðsklaido mûsø ðeimø, mûsø ðalies sunkumø bei kanèiø tamsà ir palaiko krikðèioniðkà viltá. Arkivyskupas Teofilius savo gyvenimu paliudijo, kad „viltis neapgauna“ (Rom 5, 5). Naujas gyvenimas Kristuje tikrai ámanomas! Tad, kelkimës ir kartu su Kristumi þenkime á gyvenimà! Aleliuja!
Lietuvos vyskupai